Rodyti po:thumbnail list viewtable list view
13128 €
item photo
Sportinė Video Kamera Garmin VIRB XE
45238 €
8743 €
item photo
Sportinė Video Kamera GoClever DVR Extreme 360
15634 €
14361 €
item photo
Sportinė Video Kamera Sport CAM 4K Kruger&Matz Silver
8135 €
7642 €
item photo
Vaizdo registratorius TrueCam A4
7891 €
item photo
Sportinė Video Kamera GoClever GoClever DVR EXTREME PRO 4K
7985 €
7047 €
item photo
Sportinė Video Kamera Veiksmo kamera EKEN H2R 4K25 juoda
9846 €
3509 €
item photo
Outdoor kamera Sencor 3CAM 5200W
6539 €
11007 €
item photo
Sportinė Video Kamera Veho VCC-A033-LCD
3777 €
3016 €
20252 €
item photo
Sportinė Video Kamera Lark Action 500
6149 €
2.13123 €

Video kameros

Dažnai perkant video kamerą užduodamas klausimas „kuo skiriasi video kameros?“, „kokios apskritai būna video kameros?“ ir t.t. Taigi kuo iš principo skiriasi video kameros ir kaip galima jas klasifikuoti? Visų pirma, vaizdo kameros būna mėgėjiškos, pusiau profesionalios ir profesionalios. Paprastai jas galima atskirti pagal kainą: mėgėjiškos kameros paprastai kainuoja iki 3000 litų, pusiau profesionalios – nuo 3000 iki 7000 litų, tuo tarpu profesionalių kainos gali siekti 8000, 10000 litų ir iki pat begalybės.

Vis tik kai kuriais atvejais kai kurios mėgėjiškos kameros gali filmuoti netgi geriau už profesionalias, taigi video kameras galima suskirstyti į kelis tipus – HD ir SD. Čia principinis skirtumas yra vaizdo raiška – HD ji sudaro 1920 x 1024 taškų, tuo tarpu SD – 720 x 576 taškų, t.y. keturis kartus mažiau. Kadro plotas padidėja praktiškai keturis kartus. Tai leidžia daug detaliau perduoti informaciją. Be to, praplėstas dinaminis diapazonas leidžia apimti daug daugiau ryškumo, kontrasto ir spalvinės gamos kiekio. Todėl ir filmavimo kokybė HD kamerose maždaug keturis kartus geresnė nei SD.

Kita klasifikacija gali būti pagal matricos dydį: kuo didesnė matrica yra video kameroje, tuo geriau ir ryškiau ši kamera filmuos, ypač tai gerai matysis filmuojant prastomis apšvietimo sąlygomis. Paprastai mėgėjiškos kameros turi 1/6“ dydžio matricas, tačiau būna ir 1/4“; savo ruožtu, pusiau profesionalios kameros paprastai turi 1/4“ arba 1/3“ dydžio sensorius,  tuo tarpu profesionaliose - 1/3“, 2/3“, 1/2“ arba net vieno colio matricos. Pačios matricos būna CDD ir CMOS – šios pagamintos, naudojant skirtingas technologijas. CCD yra daug senesnės, tuo tarpu CMOS – naujesnė. Kokia geresnė, pasakyti nelengva, tačiau šiuo metu pagrindą absoliučios daugumos kamerų sudaro CMOS, kadangi jų gamyba paprastai pigesnė, tačiau ne visąlaik jos geresnės.

Video kameros su CCD sensoriais būna vienos matricos ir trijų matricų. Kaip žinia, šviesą galima suskirstyti į tris diapazonus: raudonos, žalios ir mėlynos. Vienos matricos kamerose visa tai konvertuoja tik vienas sensorius, tuo tarpu trijų matricų kameros šiuos pagrindinius šviesos šaltinius apdoroja trys sensoriai – kiekvienas atsakingas už savo šviesos spalvą. Būtent todėl trijų CCD sensorių kameros filmuoja kokybiškiau, spalvos daug ryškesnės, o pati filmuota medžiaga yra išraiškingesnė. Kalbant apie CMOS kameras, šių trijų pagrindinių spalvų apdorojimui užtenka vienos CMOS matricos, kuri savo kokybe prilygsta tris sensorius turinčiai CCD matricai, aišku, jei sensoriaus matmenys yra vienodi.

Taip pat video kameros gali būti suskirstytos pagal informacijos kaupiklį, į kurį įrašoma filmuota medžiaga. Senos kameros gali turėti kasetes, į kiek naujesnes dedami DVD diskai, į naujausias video kameras diegiamos Flash atminties kortelės arba net 1,8“ kietieji diskai. Iš pradžių buvo kameros su VHS kasetėmis, vėliau buvo sugalvotos DV – jos buvo žymiai mažesnių matmenų, ilgaamžiškesnės, tad buvo galima naudoti dažniau. DV kasetės, savo ruožtu, skirstomos ir mini-DV (mėgėjiškos) ir DVCAM – profesionaliam naudojimui.

Kiek vėliau pasirodė kameros su kietais diskais, taigi video reikėjo tik perrašyti į kompiuterį arba DVD diską ir žiūrėti be papildomų priemonių. Vis tik kamera su kietu disku dar buvo nelabai lengvai, taip pat paprasčiau tokią pažeisti, kadangi kietas diskas jautrus vibracijoms ir išoriniams smūgiams, taigi gana greitai jos pasitraukė iš prekybos. Taigi vėliau atsirado AVCHD kodekas, kuris leido net HD kokybės vaizdą suspausti iki neregėto dydžio, o viską įrašyti į SD tipo atminties korteles, kurios nebijo nei vibracijos, nei smūgių, yra ilgaamžiškos, yra patogios naudoti buityje.